Psichosomatiniai sutrikimai 

Psichosomatiniai sutrikimai susiję su psichikos gebėjimu slėpti įtampą savo kūno viduje (soma – lot. kūnas). Gindamas dvasinę pusiausvyrą, kūnas pažeidžia vidaus organų ir nervų sistemos veikimo harmoniją. Tokiu būdu mūsų kūnas mus gelbsti. Dvasinis skausmas transformuojasi į fizinį, kuris, kad ir kaip tai  keista, pakeliamas kur kas lengviau.

Bet kokia neigiama emocija reflektoriškai „suspaudžia“ kūną. Jeigu išgyvenimas stiprus ir psichika su juo nesusidoroja, tada kūnas tarsi įstringa tame momente, fiksuodamas nervų sistemos, hormoninės sistemos stresinę būseną ir tam tikras įtampos zonas raumenyse ir organuose. Kai sunki situacija pasibaigia, dalis psichikos tarsi vis dar egzistuoja praeityje, mėgindama užbaigti išgyvenimą. Taip gali formuotis „įprasti spazmai“ ir psichosomatiniai simptomai.

 Osteopatijos požiūriu šie psichinių įtampų kūniški pėdsakai pažeidžia organizmo audinių judrumą, blogina gyvybiškai svarbių organų ir nervų sistemos aprūpinimą krauju, sekina hormoninę sistemą, nuolat gamindami streso hormonus, keičia natūralius „pirminio kvėpavimo“ ritmus. Panašių sutrikimų lokalizacija kūne yra individuali ir priklauso nuo emocijų tipo, jos atsiradimo priežasties, organizmo ypatumų, charakterio, auklėjimo ir nuo konkrečios gyvenimiškos situacijos.

Pamažu formuojasi patologinė grandinėlė: stimulas (išorinė situacija, mintis) – emocija – kūno reakcija. Bet kokie panašūs išgyvenimai (prisiminimai, kvapai, išoriniai dirgikliai, emocijos) sukelia įprastas kūno kančias.

Dažniausiai tai vyksta vegetatyvinių reakcijų pavidalu (širdies plakimas, dusulys, didelis silpnumas, aritmija, arterinio kraujo spaudimo padidėjimas). Jeigu prie tokių reakcijų prisideda baimė, tai gali sukelti šiuolaikiniame pasaulyje labai paplitusių „panikos atakų“ formavimąsi. Tos atakos trukdo žmogui laisvai judėti, naudotis visuomeniniu transportu, dirbti kolektyve.

Gali būti sutrikdytos bet kokių organų ir sistemų funkcijos. Tai pasireiškia alerginėmis reakcijomis, padidintu prakaitavimu, šlapimo nelaikymu, vidurių užkietėjimu arba diarėja, lėtiniu skausmo sindromu, kuris gali lokalizuotis bet kurioje kūno dalyje, stebimi seksualinių sutrikimų, nevaisingumo, miego sutrikimo  atvejai. Gali pasireikšti susirgimų, kurie sunkiai paaiškinami arba praktiškai negydomi tradicinės medicinos požiūriu, simptomai.

Formuojasi patologinė grandinėlė, kai nedidelė kūno reakcija (pavyzdžiui – nedidelis dusulys esant fiziniam krūviui, noras šlapintis, nedidelis skausmas tam tikroje kūno dalyje) gali sukelti labai stiprią neigiamą emocinę reakciją. Kaip padarinys, gali išsivystyti dvasiniai sutrikimai (depresija, baimės, įkyrus elgesys...).

Daugelis pacientų su tokiais skundais vaikšto nuo vieno specialisto pas kitą ir negali gauti reikiamos pagalbos. Paprastai rekomenduojama gerti raminančius preparatus ir apsilankyti pas gydytoją psichiatrą.

 Pagalba šioje situacijoje turi būti kompleksinė. Prie farmakoterapijos reikia prijungti psichoterapiją ir osteopatiją. Psichoterapija leidžia rasti simptomų atsiradimo ryšį su gyvenimiška situacija, taip pat padeda pacientui suvokti išstumtas negatyvias emocijas. Tokių emocijų prigimtis neretai susijusi su psichinėmis nuostatomis, šeimoje perduodamomis iš kartos į kartą. Osteopato uždavinys – atkurti balansą kūne ir nervų sistemoje.

Šioje situacijoje reikalingas specialistas, kuris moka dirbti ir su kūnu, ir su psichika. Jis efektyviai sugebės padėti išgyti nuo negalavimo ir atkurti dvasinę pusiausvyrą bei gyvenimišką aktyvumą.

 

65 3

Į puslapį