Osteopatijos istorijos chronologija

Osteopatija kaip mokslas susiformavo maždaug prieš 130 metų Jungtinėje Amerikos valstybėje. Osteopatijos pradininku buvo Endrius Teiloras Stillas (1828–1917 m.) – unikalus žmogus, visą savo gyvenimą pašventęs osteopatinio gydymo metodų tobulinimui.

1874 metų birželio 22 dieną, būdamas 46 metų, jis sugalvojo terminą „osteopatija“. Tų metų rudenį, dizenterijos epidemijos metu, naudodamas manualinius osteopatijos gydymo būdus, jis išgydė mažą berniuką. Po to dar 17 žmonių, taip pat sėkmingai. Nuo 1878 iki 1885 m. jis dirbo tik tokiu būdu, visiškai atsisakydamas vaistų.

Kirksvilyje 1885 metais osteopatija įgauna oficialų pripažinimą. Daugybė pacientų įpareigoja gydytoją Stillą įsteigti pirmąją osteopatijos mokyklą (1892 m). Mokykla tampa dideliu laimėjimu. Osteopatija pajėgi išgydyti daugybę beviltiškų atvejų. Kasdieną į Kirksvilį atvyksta gydytis daugiau nei 400 žmonių, pradeda steigtis osteopatinės ligoninės.

Po metodo įkūrėjo mirties 1917 metais osteopatija ne nustoia vystytis. Littl Džono, Stillo mokinio pastangomis (1927 metais) atsidaro Britanijos osteopatijos mokykla. Kuriama sąnarių biomechanikos ir skeleto-raumenų gravitacinių įtampų koncepcijos.
1939 metais gydytojo Stillo studentas Williamas Garneras Sutherlandas pristato neurochirurgų visuomenei kranialinės osteopatijos ir pirminio kvėpavimo mechanizmo koncepciją (PKM) kuri ilgainiui įgauna pripažinimą ir įvedama į visų osteopatijos mokyklų mokymo programas.
1951 metais JAV visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba nustato kiekvienai iš šešių osteopatijos kolegijų atnaujinamas dotacijas mokymuisi.
1957 metais Amerikiečių Osteopatijos asociaciją (AOA) JAV Švietimo departamentas, Sveikatos apsaugos, Švietimo ministerija, Gerovės (MZOB) pripažįsta kaip sertifikuotą įstaigą osteopathinio švietimo srityje. Jungtinėse Valstijose įsigalioja gydytojų osteopatų sertifikavimo mechanizmas kaip ir medicinos gydytojų (MD), gydytojai osteopatai (DO) įverinami pagal meistriškumo lygį manualinės osteopathijos medicinoje. Šis procesas reikalauja papildomo išsilavinimo paprastiems gydytojams, kurie anksčiau neturėjo osteopatinio išsilavinimo.
60-tais metais steigiamos Osteopathijos mokyklos Prancūzijoje, Belgijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Olandijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. Netrukus osteopatija tampa atskira gerbiama profesija daugelyje šalių.
Vyksta nuolatinis koncepcijų ir metodų vystymasis ir plėtra – atsiranda visceraliniai (J.P. Barral ir kiti), biodinaminiai (M.Kern, R.Briend, D.Dzellas tt) metodai, tobulėja myofascialiniai, raumenų-energijos, struktūrinės technikos, atnaujinamas metodo mokslinis pagrindimas.

Šiuolaikinė osteopatija – tai aktyviai besivystanti natūraliosios medicinos kryptis, apjungianti įvairius teorinius požiūrius ir darbo metodus. Kiekvienas praktikuojantis osteopatas turi savitą gydymo stilių, skirtingą nuo savo kolegų stiliaus. Bet, kaip ir lyg šiol, osteopatinio gydymo pagrindu išlieka savo svarbą ir giluminę esmę patvirtinantys „paprastieji“ principai, kuriuos pasiūlė gydytojas Stillas: holistinis požiūris, geros kraujotakos ir įnervacijos svarba, rūpestis dėl funkcijos ir struktūros, pasitikėjimas kūnu ir savigydos resursais.

65 3

Į pradžią