Kranialinė osteopatija, gyd.  Viljamas Saterlendas

Žurnalistas Saterlendas, gavęs iš savo laikraščio nurodymą atlikti interviu su vienu keistuoliu, kuris gydo rankomis, aplankė Stillo mokyklą. Tai, ką jis pamatė, sukėlė tokį didelį įspūdį, kad atidėjęs plunksną i šalį, Saterlendas paėmė į rankas anatomijos atlasą, o po keleto metų gavo osteopatijos daktaro diplomą, kurį 1900 metų birželio 28 dieną jam įteikė pats E.T. Stillas. Kartu su anatomija, fiziologija ir chirurgija mokyklos studentai ypatingai kruopščiai studijavo palpaciją – ligų diagnozavimo techniką apčiuopiant. Besimokant kaukolės sudėties, Viljamas su nuostaba atkreipė dėmesį, kaip galvos kaulai puikiai suleisti vienas su kitu, lyg dantračiai laikrodžio mechanizme.12247024_186695301674287_9110812337512711765_n

Saterlendas sėkmingai dirbo įvairiuose miestuose, bet jį visą laiką persekiojo,“beprotiška mintis“ atėjusi jam į galvą dar 1899 metais, mintis apie galimą kaukolės kaulų judėjimą. ,,Kai aš apžiūrinėjau kaukolę, mastydamas apie gydytojo Stillo filosofiją, mano dėmesį prikaustė pleištakaulio sąnarinių paviršių ribos, panašios į žuvies žvynus, nurodančios į sąnarinį judrumą „kvėpavimo mechanizmui“.

Baigęs osteopatijos mokyklą, gydytojas Viljamas Saterlrndas metė iššūkį šiuolaikiniam mokslui. Jis tvirtino, kad kaukolės kaulai juda, kad šis natūralus judėjimas „gyvybės kvėpavimas“ yra įpatingai svarbus organizme ir turi savitą ritmą – kranialinį ritmą ir amplitudę. Už šiuos pasisakymus buvo išjuoktas kolegų, kurie laikėsi tradicinio požiūrio į anatomiją. Jį vadino eretiku ir šarlatanu. Neiškentusi pastovių pašaipų ir skurdo, pasiėmusi sūnų jį paliko žmona.

Vienok, tai neprivertė Saterlendo apleisti savo tyrimus. „Osteopatijos mokslo galimybės didžiulės, savo didybe panašios Dangui“ – rašė jis. Gydytojas pradėjo seriją bandymų, tame tarpe ir su savo organizmu. Tam, kad įrodyti kaukolės kaulų „kvėpavimą“, jis stipriai suveržė savo galvą dirželiais ir nenuėmė jų visą savaitę nei dieną nei naktį. Termino pabaigoje Saterlendui išsivystė siaubinga migrena, vos nepasibaigusi mirtimi. O tam, kad įrodyti kaulų paslankumą ir siūlių trapumą, gydytojas paėmė žmogaus kaukolę ir per didelę angą kaukolės užpakalinėje dalyje, pripildė ją pupomis ir vandeniu. Per keletą valandų pupos išbrinko ir sulaužė kaukolę per siūles. Tačiau šis darbas buvo smarkiai kritikuojamas. Žinoma, šiais laikais tokie eksperimentai atrodo psiaudo moksliniais, bet Saterlendui jie pasitarnavo, kaip rimti argumentai jo teorijos labui.

1939 metais Saterlendas išaiškino taip vadinamą „pirminį respiratorinį mechanizmą“ (PRM) – kompleksą tarpusavyje susijusių mikro judesių. Pasak Sutherland, PRM prasideda embriono vystymosi stadijoje, iki kvėpavimo ir netgi anksčiau už širdies pulsavimo pradžią, ir baigiasi paskutinis – po to, kai asmuo nustoja kvėpuoti ir sustoja plakti jo širdis.  Dėl to, Sutherlandas pavadino ji „Pirminių Kvėpavimų“ ir pateikė šių bandymų išvadas savo knygoje „Kaukolės taurė. Pirminis Kvėpavimas apjungia penkis elementus:

  • įgimtą galvos ir stuburo smegenų judėjimą
  • sąnarinį galvos kaulų paslankumą
  • nevalingus kryžkaulio judesius tarp klubakaulio kaulų
  • intrakranijinių ir stuburo tarpslankstelinių membranų paslankumą
  • smegenų skysčio svyravimų judėjimą link kryžkaulio

Suvokdamas savo teisumą, remdamasis anatomija ir fiziologija, Saterlendas atkakliai tęsė naujos gydymo krypties – kranialinės osteopatijos vystymą. Vietoje to, kad operuoti kaukolės-smegenų traumos pasekmes, gydytojas siūlė kruopščiai atitaisyti kaukolės kaulus, atstatant jų normalų „kvėpavimą“. Šį savo metodą metodo matymą jis aiškino taip: „Leiskite vidiniam fiziologininiam funkcionavimui pareikšti savo neklystančią galimybę vietoje to, kad naudoti aklą išorinę jėgą.“ Jis sukūrė gydymo technikas įvairiausiems susirgimams gydyti – nuo migrenos iki padidėjusio cukraus kiekio kraujyje.

Greitai kai kurie iš jo pikčiausių priešų, nustebinti gydytojo Saterlendo metodo pasiekimais, patys panoro įgyti kranialinės osteopatijos įgūdžių. Visu savo dėstytojo praktikos periodu, gydytojas Saterlandas pastoviai pabrėždavo tą faktą, kad kranialinė koncepcija yra organiškas daktaro Stillo idėjų tęsinys. 1940 metų pradžioje Amerikos osteopatijos mokykla įvedė naują kursą „Kaukolės osteopatja“ Viljamas Saterlandas pagaliau įgijo pripažinimą. 1953 metais buvo įkurtas Saterlendo Kranialinis mokymo centras. O po metų, Viljamas Garneris Saterlendas, mokslininkas, išplėtęs žinias osteopatijos srityje, išėjo iš gyvenimo.

Nesiblaškykite ir klausykite. Jūs kreipiatės į pirmapradį Gyvenimo Kvėpavimą. Tai pagrindinė osteopatijos mokslo esmė“ – sakė Viljamas Saterlendas.

Mokslininko darbus pratęsė jo mokiniai – Garoldas Magunas, Viola Fraiman, Denisas Bruksas. Kranialinė osteopatija vystosi ir praturtinama naujais metodais ir technikomis, kurie yra švelnūs ir saugūs, tinkantys vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms.

65 3

Į pradžią