Osteopato įrankis - visas jo kūnas

Gydytojo  Nikolajaus Lobanovo interviu  žurmalui ,,Veidas“  2016-05-06

DSC_0049

 -Ką jums reiškia osteopatija?

- Tai galimybė gydyti daugelį ligų naudojant vien savo rankas ir žinias. Man įdomus šis užsiėmimas. Jie būčiau pacientas, norėčiau, kad mane taip gydytų. Man patinka pats procesas, vykstantis to veiksmo metu.

- Iš kur jūs žinote, ką jaučia pacientas?

- Visų pirma aš pats buvau pacientas. Mokydamiesi daug praktikavome vieni su kitais. Kita vertus, kai dirbu, gana gerai jaučiu, kas vyksta žmogaus ir mano viduje. Tai abipusis procesas.

- Iš ko jūs mokėtės?

- Mokiausi ilgai ir iš įvairių žmonių. Iki osteopa-tijos mokiausi manualinės terapijos ir taikomosios kineziologijos. Osteopatijos srityje svarbiausias žmogus, kuris išugdė šio gydymo būdo pomėgį, buvo Artūras Jašinskas, Baltijos osteopatijos mokyklos dėstytojas. Biodinaminės osteopatijos srityje Artūrą laikau savo mokytoju. Mano dėmesys jo darbui neblėsta nuo mūsų pirmojo susitikimo. Iki šiol kartais važinėju į Rygą jam asistuoti. Jis visuomet suteikia galimybę mokytis tiems, kuriems įdomu gilinti savo žinias osteopatijos srityje.

- Kas jus sudomino, kodėl pradėjote praktikuoti osteopatiją?

- Man patinka, kad osteopatija yra tarsi vėduoklė, sudaryta iš skirtingų krypčių. Pirmiausiai domino besiplečiančios galimybės gydyti vaikus ir sportininkus. Osteopatija vėrė naujas kryptis, susidomėjau struktūriniais ir kranialiniais metodais, kai gydytojas veikia tarsi universalus mechanikas, turintis įvairių raktų rinkinį kiekvienam sąnariui, kiekvienai organizmo veržlei, taip pat tų veržlių-sąnarių prisukimo, slankstelių padėties keitimo metodiką, įskaitant kaukolės kaulo mini judesius.

- Kitaip tariant, žmogus ir jo kūnas laikomi tam tikru mechanizmu?

- Taip. Toks požiūris man buvo žinomas anksčiau, tačiau osteopatijoje šis metodas gerokai švelnesnis, manipuliacijos ne tokios skausmingos, techniškesnės ir apgalvotos, tiksliau nustatomos apkrovos. Pasirodo, galima taikyti labai nedidelę jėgą, ir jos pakanka, nes organizmas į silpną poveikį atliepia geriau nei į stiprų. Kryptis, kurią studijavau iki tol, siūlė didesnes apkrovas, o jos reikalingos labai retai. Kada susipažinau su biodinaminiais metodais, supratau, kad netgi silpni mikro poveikiai gali būti galingomis gydymo priemonėmis.

- Kaip atsirado biodinamika?

- Biodinaminės krypties pradininkas yra amerikietis Jamesas Jealousas. Jo likimas labai įdomus. Jis daugelį metų mokėsi iš žmonių, kurie buvo antros kartos osteopatai, jis gyveno greta jų. Tie ilgalaikiai ryšiai padėjo jam suprasti, kad tradicinių osteopatijos mokyklų mokymo sistemose ir osteopatijos knygose yra didelių spragų. O pačios osteopatijos tėvas, steigėjas buvo Andrew Stillas, savo ruožtu turėjęs mokinį Williamą Sutherlandą, atradęs kaukuolės kaulų mikrojudesius. Jis aprašė tai kaip kaukolės kaulų kvėpuojamuosius judesius ir įvedė terminus „kranialinis ritmas", „pirminis kvėpavimas". Šio atradimo pagrindu Sutherlandas sukūrė kranialinės osteopatijos kryptį ir siekė, kad jo idėjos būtų adekvačiai suvoktos.

Sutherlandas, kuris atrado šį ritmą, pradžioje aprašė tai, kaip smegenų kaulų savybę, paskui jam ėmė atrodyti, kad tai  pačių smegenų savybė. Tačiau paaiškėjo, kad ritmas apima visą kūną. Net jei kietai fiksuosime kaukolės kaulus, ritmas niekur nedings.

- Kokių savybių reikia gydytojui osteopatui?

- Man atrodo, kad pirmiausia jam turėtų būti įdomūs vidiniai procesai, vykstantys žmoguje.

- Tai skamba pernelyg bendrai.

- Yra toks žodis „rezonansas", aš jį dažnai vartoju, kai kalbu apie galimybę prisiderinti prie paciento bangos. Ta banga paslanki, o ryšys -abipusis.

- Jei žmogus giliai susimąstys ir liks visiškoje tyloje, ar jis gali išgirsti lengvą savo kaukolės kvėpavimą?

- Man pačiam labai įdomu išmokti girdėti lengvą savo kaukolės kvėpavimą. Kartais atrodo, kad jau pavyko. Tačiau paciento kvėpavimą aš girdžiu gerokai lengviau nei savo. Daugelio žmonių tas kvėpavimas apsunkintas. Kadaise man tai buvo žmogiškas ir medicininis atradi­mas. Žmogaus organizme buvo kažkas itin svarbaus, apie ką nežinojau. Man atrodė, kad to nėra, o pasirodo, kad yra!

- Ar tas kranialinis ritmas susijęs su žmogaus gabumais, jo intelekto lygiu, emocijų subtilu­mu ir pan.?

- Manau, kad susijęs. Žinau kelis žmones, ku­rių kranialinis ritmas nepaprastai stiprus, ir tai neeiliniai, įvairiapusiškai išsilavinę ir kam nors atsidėję žmonės. Gyvenimo pabaigoje Suther­landas priėjo išvadą, kad yra KAŽKAS, kas kvė­puoja per žmogų, - tarkime, Visata, kuri per mus kvėpuoja.

- Dievo balsas?

- Tam tikra prasme taip. Štai šiuo atveju ir kilo sunkumų, nes čia baigiasi oficialioji medicina ir prasideda kita tikrovė, su kuria tradicinės medici­nos santykiai sudėtingi. Todėl Sutherlando tekstai buvo suredaguoti ir „kvėpuojančios Visatos" idėja kažkur dingo. Kranialinėje osteopatijoje liko tik mechanika, mechaniniai kaukolės kaulų judesiai.

- Norėtųsi taip kvėpuoti.

- Puiku! Taip kvėpuojant turi dalyvauti visas kūnas. Kaip kvėpuojant plaučiais ritmas eina per visą kūną, taip ir kranialinis ritmas apima visą organizmą.

- Kaip tas kranialinis ritmas jums konkrečiai padeda dirbti?

- Man pačiam labiau patinka „gyvybės kvėpavi­mas", jis labiau apčiuopiamas. Turiu omeny, kad kvėpavimo judesiai neapsiriboja plaučiais ir kvė­pavimo ritmas apima visą žmogaus kūną. Taip ir kranialinis ritmas turi eiti per visą žmogaus kūną.

- O kaip jūs dirbote, kol nesinaudojote kra­nialinės osteopatijos metodais?

- Dirbau su kaulų mechanika ir vidaus organais. Baigiau nemažai manualinės terapijos kursų. Galėjau manipuliacijų pagalba paveikti įvairius stuburo segmentus, apmaldyti skrandžio ir tulžies latakų spazmus, pakelti smuktelė­jusį inkstą. Dar aš naudojausi konsteliacijų metodu psichosomatinių susirgimų gydymui. Užsiėmdavau  tuo su malonumu, rezultatai buvo geri. Man patinka atkurti organizmo harmoniją, patinka, kai visas kūnas veikia teisingai. Derindamas paciento kūno veiklą, pats patiriu estetinį pasitenkinimą.

- Kaip laikrodininkas, kuris surenka laikrodį ir klauso, ar jis tiksi, ar ne? Ar būna taip, kad netiksi? Ką darote, jei žinote, kad galima geriau, o pacientas jau patenkintas, džiūgauja ir nebenori gydytis?

- Kartais  pacientui galiu pasakyti, kad jo organizmas turi pakankamai resursų  pratęsti savygydos procesą, bet, gal būt, mes dar susitiksime.  Bet pats prisimenu apie tai, ko mes dar nepadarėme.

- Jūs minėjote rezonansinius išdėstymus, dar vadinamus konsteliacijomis.

- Man atrodo, kad osteopatija ir konsteliacijos (rezonansinis išdėstymas) labai artimi pagal savo idėjas ir metodus.

Keliais žodžiais, kas yra konsteliacijos?

- Tai psichikos resursų sužadinimo metodas, kai naudojama rezonansinė sąveika, visumos efektas ir subjekto aktyvumas. Metodas gerai veikia, esant probleminiams santykiams, sunkiems šeimyniniams scenarijams, psichosomatinių simptomų gydymui. Ir osteopatijoje, ir išdėstymuose aš naudoju tą patį instrumentą - rezonansą. Osteopatijoje yra terminas „klausymas", „įsiklausymas", gydy­tojas deda rankas ant paciento ir „klauso". Ma­noma, kad osteopatas dirba rankomis, bet iš tiesų jis dirba visu savimi. Panaši metodologija naudojama ir konsteliacijos, kuriuos, kaip man atrodo, tiksliau vadinti rezo­nansinėmis sąveikomis.

- Kas šio metodo pradininkas?

- Austrų psichoterapeutas Bertas Helingeris. Dalyvavimas jo seminaruose man labai daug davė. 

- Kuo jums  šis  metodas  įpatingas ?

- Šis metodas mane traukia individo ir visumos sąveika. Tam, kad suprastume, kas vyksta su žmogumi, reikia išplėsti apžvalgos lauką ir jį plėsti tol, kol bus aiškūs svarbūs ryšiai. Konsteliacijose, plečiant ribas galima peržengti personos rėmus ir pasiekti jo sąveikos su artimaisiais kontekstą. Daugelis to, kas vyksta žmogaus psichikoje, labai stipriai susiję su tuo, kas vyksta tarp jo ir artimųjų. Jeigu artimajam blogai, žmogus negali būti ramus tą akimirką, nes tai jį liečia  tiesiogiai.

Matome, kad svarbu peržengti vieno atskirai egzistuojančio asmens ribas ir pažvelgti į psichiką kaip į santykių sistemą. Tai vienas svarbus principas. Kitas svarbus dalykas - reikia išeiti už individualaus gyvenimo ribų ir pažiūrėti į mūsų gyvenimą kitu aspektu: įvertinant žmones, kurie gyveno iki mūsų, ir tuos žmones, kurie gyvens po mūsų. Žodžiais išreikšti tai, kas vyksta konsteliacijose  man būna sunkiau nei tai padayti. Man patinka, kad pati šio metodo praktika vysto gebėjimus rezonuoti ir išgirsti tai, kas vyksta psichikos gilumoje. 

- Gebėjimas ,,girdėti‘‘ kitą, tai jūsų įpatinga savybė ar kiekvienas žmogus gali išmokti tą daryti?

 - Kiekvienas žmogus gali atrasti savyje tokią savybę, jei žinos, kam ji jam reikalinga ir užsiims jos išvystymu. Aš irgi tokią savybę tikslingai lavinau.

  Žurnalistė Elena Dziugaitė